Saulė – žvaigždė, kurios sistemoje yra ir Žemė, ryškiausias mūsų dangaus objektas. Žemė ir kitos Saulės sistemos planetos, tiek sudarytos iš kietos medžiagos, tiek dujų milžinai, skrieja aplink Saulę. Kiti kūnai, skriejantys aplink Saulę dėl jos gravitacinės traukos, yra asteroidai, kometos ir kometoidai, transneptūniniai objektai ir dulkės.

Išskyrus nedideles išimtis (branduolinė energija), Saulė yra vienintelis energijos šaltinis Žemei, ir beveik visos gyvybės rūšys priklauso nuo fotosintezės, kuri galima tik dėl Saulės energijos. Žemę pasiekia tik 47 proc. saulės energijos, 19 proc. sulaiko atmosfera, likę 34 proc. grįžta atgal į kosmosą.

Fizinės ir kitos charakteristikos

Saulė yra G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė. G2 spektrinė klasė yra geltonųjų nykštukių tipas, o tai reiškia, kad ji yra mažesnė ir už vidutines žvaigždes, ir net šimtus kartų mažesnė už žydrąsias ar raudonąsias milžines. Tokio tipo žvaigždžių gyvavimo ciklas yra apie 10 milijardų metų, o Saulei šiuo metu yra apie 4,57 mlrd.[1] metų.

Saulė maždaug 220 km/s greičiu skrieja aplink mūsų (Paukščių Tako) galaktikos centrą, nuo kurio nutolusi maždaug 28 000 šm.

Saulė – nevienalytis karštos plazmos rutulys, kurį sudaro šios dalys:

šerdis (seniau vadinta branduoliu) – 0,35 ;, kurios tankis yra 1,5 x 105 kg/m³ vyksta protonų ciklo termobranduolinės reakcijos, kurios vandenilį paverčia heliu. 3,8 × 1038 protonų (vandenilio branduolių) paverčiami heliu kiekvieną sekundę. Ši reakcija išskiria energiją, kuri Saulės paviršių palieka elektromagnetinio spinduliavimo ir neutrinų forma;

spinduliavimo sluoksnis – 0,5 ;, kur energija perduodama spinduliavimo būdu;

išorinis sluoksnis – 0,15 ;, kur energija perduodama konvekcijos būdu – dėl to Saulės paviršius atrodo nusėtas įvairaus dydžio granulėmis.

 – tai simbolinis Saulės žymėjimas,  reiškia Saulės spindulį.

Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku, kuriame galima stebėti įdomius reiškinius – Saulės dėmes, chromosferinius žybsnius, protuberantus, Saulės fakelus ir su jais susijusius chromosferos darinius flokulus.

Spinduliavimo metu Saulė netenka ~4,5 mln. tonų per 1 s, maždaug tiek pat prarandama ir dėl Saulės vėjo veiklos (žr. taip pat Saulės spinduliuotė).

Iš Saulės sklindanti šviesa Žemę pasiekia per 8,3 min.

Saulės judėjimas žiūrint iš žemės

 Saulėlydis Baltijos jūroje

Nors Žemė skrieja aplink Saulę, stebėtojas, esantis Žemėje, mato priešingą vaizdą – dangaus skliaute Saulė juda iš vieno žvaigždyno į kitą ir taip per metus apeina visus Zodiako žvaigždynus. Kadangi Žemės pusiaujas yra pasviręs į orbitos aplink Saulę plokštumą 23° 27′ kampu, šis Saulės kelias dangaus skliautu nesutampa su dangaus pusiauju ir yra pasviręs lygiai tokiu pačiu kampu. Šis Saulės kelias vadinamas ekliptika. Ekliptika kerta dangaus pusiaują dviejuose taškuose: pavasario lygiadienio taške (kovo 21 d.) ir rudens lygiadienio taške (rugsėjo 23 d.) – tuo metu dienos ir nakties ilgumas būna vienodas. Saulės kelias eina per 13 žvaigždynų (Žuvys, Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Gyvatnešis, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis), iš kurių 12 vadinami Zodiako žvaigždynais (Gyvatnešis – ne Zodiako žvaigždynas).

Dėl Žemės susiplojimo svyruoja jos sukimosi ašis – ji keliauja dangaus skliautu prieš laikrodžio rodyklę ir per 26000 metų nubrėžia 23,5° spindulio apskritimą. Šis svyravimas vadinamas precesija. Dėl šio reiškinio nuolat reikia patikslinti žvaigždžių koordinates, kinta Zodiakas.

Kartais, judėdami savomis orbitomis, trys dangaus kūnai - Saulė, Mėnulis ir Žemė, - išsirikiuoja vienoje linijoje. Tuomet stebėtojas iš Žemės mato reiškinį, vadinamą saulės užtemimu. Mėnulis uždengia Saulės diską, o tuo metu Žemė patenka į Mėnulio šešėlį. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai: daliniai arba visiški.

               Grįžti į pagrindinį puslapį >>